Literatūra

Literatūra > Romantizmas ir realizmas

Baranauskas

Antanas Baranauskas (1835–1902) – XIX a. vidurio lietuvių Romantizmo poetas, katalikų dvasininkas, Seinų vyskupas, kalbininkas, matematikas, Biblijos vertėjas.
Kilęs iš Anykščių, valstiečių šeimos Antanas Baranauskas ne iš karto atrado gyvenimo kelią, atitinkantį jo anksti išryškėjusį talentą ir gabumus. Iš pradžių, greičiausiai savo tėvo, Anykščių valsčiaus raštinės tarnautojo, sprendimu, Baranauskas 1851–1853 m. mokėsi dvimetėje Rumšiškių raštininkų mokykloje, kurioje buvo rengiami Rusijos imperijos valstybinių įstaigų tarnautojai, galintys tvarkyti įvairius dokumentus. Mokykla nusivylė, jos aplinka ir mokymo turinys neatitiko talentingo jaunuolio lūkesčių. Nuo keturiolikos metų pradėjęs eiliuoti lenkų kalba, pagarsėjęs kūrybiniais gabumais savo aplinkoje, skausmingai jautė išsilavinimo trūkumą ir platesnio mokslo poreikį. Šią savivoką liudija 1853–1856 m. lenkų kalba rašytas Baranausko dienoraštis, kurį jis pradėjo pildyti baigdamas Rumšiškių raštininkų mokyklą ir tęsė visus trejus metus, raštininkaudamas smulkiose valstybinės administracijos įstaigose Žemaitijoje – Vainute, Raseiniuose, Sedoje, Skuode. Visą tą laiką rašė eiles lenkų kalba, turėjo rankraštinį savo poezijos rinkinį Wiersze (Eilės).
1855 m., dirbdamas Sedoje, susipažino su tuo metu jau pagarsėjusia žemaičių poete Karolina Praniauskaite (1828–1859), rašiusia lenkų kalba. Iš šviesios, pilietiškos žemaičių bajorų šeimos kilusi Praniauskaitė skatino ir palaikė Baranausko kūrybines ambicijas. Praniauskaitė pradedantį poetą supažindino su to meto literatūros naujovėmis – Lietuvos ir Lenkijos Romantizmo literatūra (Adomo Mickevičiaus, Vladislovo Sirokomlės poezija). Baranauskui atsivėrė platesni kultūriniai horizontai. Galiausiai, remiamas Praniauskų šeimos, 1856 m. Baranauskas įstojo į Varnių kunigų seminariją.
Motiejaus Valančiaus vadovaujama seminarija rengė naują kunigų kartą, turinčią įgyti ne tik teologinį išsilavinimą, bet ir platesnį kultūrinį akiratį, angažuotis lituanistinei veiklai, prisiimti visuomeninius įsipareigojimus. Studijuodamas seminarijoje Baranauskas apsisprendė rašyti lietuvių kalba, čia išryškėjo patriotinės jo nuostatos. Tai atsispindi 1857 m. lenkiškai parašytame rašinyje „Apie žemaičių ir lietuvių liaudies kalbą“. Čia Baranauskas išdėstė savo pažiūras į Lietuvos valstybės, tautos, jos kultūros ir kalbos istoriją, glaustai nubrėžė lietuvių kalbos tobulinimo programą – bendrinės kalbos, kaip tautinės kultūros pagrindo, kūrimą. Turėjo bendraminčių – proginiais, programiniais eilėraščiais lenkų ir lietuvių kalbomis keitėsi su bendramoksliais bičiuliais, patriotais Klemensu Kairiu, Pranciškumi Viksva. Lituanistiniu nusiteikimu paveikė ir poetę Praniauskaitę. Greičiausiai Baranausko paskatinta, ji išbandė plunksną lietuvišku poetiniu tekstu: talentingai į lietuvių kalbą išvertė Juozapo Ignoto Kraševskio poemos Vitolio rauda fragmentą apie Eglę, žalčio žmoną, ir pavadinimu „Žalčio motė“ 1859 m. paskelbė Lauryno Ivinskio kalendoriuje Kalendorius, arba Metskaitlius ūkiškasis.
Svarbiausius savo grožinius kūrinius lietuvių kalba Baranauskas sukūrė per trumpą laiką – 1858–1859 m., t. y. būdamas 23-ejų 24-erių metų. Baigęs Žemaičių kunigų seminariją Varniuose ir ruošdamasis tęsti aukštąsias teologijos studijas Peterburgo Romos katalikų dvasinėje akademijoje, 1858 m. vasarą Anykščiuose parašė pirmąją savo žymiausio kūrinio poemos Anykščių šilelis dalį. Po metų grįžęs atostogų – antrąją. Poema (su cenzūros išbraukymais) buvo išspausdinta Lauryno Ivinskio 1860 ir 1861 m. kalendoriuose. Studijuodamas Peterburge (1858–1862) sukūrė kelionės laiškų poemą Kelionė Petaburkan (1858–1859; visas tekstas publikuotas tik 1989), didaktinę poemą Dievo rykštė ir malonė blaivybės įvedimo Lietuvoje tema (publikuota Ivinskio kalendoriuje 1861), poleminę poemą „Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva“ (1859, publikuota 1895). Po studijų išvažiavo tobulintis į Vakarų Europos universitetus (Liuveną, Miuncheną, Romą). 1863 m. Miunchene, prasidėjus Lietuvos ir Lenkijos sukilimui prieš Rusijos imperiją, Baranauskas sukūrė paskutinį savo grožinį tekstą – eilėraštį „Neramumas“.
1866 m. Baranauskas pradėjo dirbti Kaune, po sukilimo iš Varnių atkeltoje Žemaičių kunigų seminarijoje. Dėstė teologiją, homiletiką (pamokslų sakymo lietuvių kalba discipliną) ir lietuvių kalbą. Baranauskas pasižymėjo veikiau mokslininko nei pedagogo temperamentu, tad ir dėstomi kursai jį įtraukė ne tiek į jaunuomenės auklėjimą, kiek į lingvistinius tyrimus. Lietuvių kalbos paskaitoms naudojosi savo paties 1870 m. išversta vokiečių kalbininko Augusto Šleicherio (August Schleicher) Lietuvių kalbos gramatika (1856). Matydamas jos trūkumus, parašė savąją Mokslas lietuviškos kalbos, paremtą platesniais lietuvių tarmių tyrimais. Sukūrė nemažai lingvistinių terminų, kai kurie vartojami iki šiol (būdvardis, balsis, dvibalsis, skaitvardis, sakinys, tarmė...). Ėmėsi kurti lietuvių bendrinę rašomąją kalbą, padėjo pagrindus lietuvių dialektologijai (mokslui, tiriančiam tarmes). Kalbotyros klausimus svarstė su žymiais savo meto kalbininkais, baltistais: Augustu Šleicheriu, Frydrichu Kuršaičiu, Jonu Boduenu de Kurtenė (Jan Baudouin de Courtenay, 1845–1829). Susirašinėjo su vokiečių filologu Hugo Vėberiu (Hugo Weber), kartu su juo sudarė leidinį Rytų lietuvių tekstai (Ostlitauische Texte, Weimar, 1882), kuriame paskelbė autorizuotą poemos Anykščių šilelis tekstą dviem variantais – aukštaičių anykštėnų tarme ir perrašytą bendrine kalba.
Nuo 1885 m. pradėjęs kilti bažnytinėje hierarchijoje Baranauskas baigė pedagoginį darbą Žemaičių kunigų seminarijoje. Įsitraukė į savarankiškas matematikos studijas, kurias traktavo kaip dvasines pratybas. 1897 m. Varšuvoje savo lėšomis lenkų kalba paskelbė studiją Apie transcendentalinę progresiją, taip pat apie žmogaus proto skalę ir jėgas, kurioje matematinius klausimus siejo su teologiniais ir filosofiniais argumentais. Gyvendamas Kaune mėgo elitinę dvasininkų ir pasauliečių draugiją, viešumoje pasižymėjo aristokratinėmis manieromis, diplomatine, politine nuovoka, plačiais kultūriniais akiračiais. Tačiau asmeniniam religiniam Baranausko gyvenimui veikiau būdinga kontempliacija ir askezė. Garsėjo ir kaip įspūdingas pamokslininkas.
1897 m. buvo paskirtas Seinų vyskupu. Ganytojiškoje veikloje siekė lietuvių ir lenkų tautinio (visų pirma kalbinio) lygiateisiškumo. Tvirtai gynė katalikų tikinčiųjų teises, priešinosi Rusijos imperijos valdžios kontrolei religiniame, bažnytiniame gyvenime. Tikėdamasis greito lietuvių spaudos lotyniškaisiais rašmenimis panaikinimo, 1901 m. ėmėsi versti Bibliją iš lotynų ir lenkų kalbų (Lietuvos katalikai neturėjo į lietuvių kalbą išversto viso Senojo Testamento). Kiek daugiau nei po metų, 1902-ųjų rudenį, darbą nutraukė vyskupo mirtis. Palaidotas Seinų katedroje.
Baranauskas – daugiakrypčio talento asmenybė, tačiau jo poetinius, lingvistinius, matematinius darbus, bažnytinę veiklą sieja pastanga ieškoti reiškinių esmės, pradžios, nekintančio pagrindo. Kaip Romantizmo epochos poetas, Baranauskas pirmasis lietuviškoje poezijoje išreiškė sudėtingą laiko pojūtį – nuolatinės negrįžtamos pasaulio kaitos ir toje kaitoje žmogaus ieškomo pastovumo įtampą.
Viename pirmųjų lietuviškų eilėraščių „Dainu dainelę“ (parašytas 1857), kuris tapo populiaria XIX a. patriotine daina, perteikiamas lietuvių tautos istorinės patirties vaizdas nuo priešistorės iki dabarties. Jis interpretuojamas kaip dramatiškas ir permainingas laisvės įgyvendinimo ciklas nuo pirmykštės laisvos tautos, vėliau įsigalėjusios vidinės, paskui išorinės vergijos iki laisvės atgavimo vilties. Šiuo požiūriu eilėraštyje akivaizdus Simono Daukanto lietuvių kultūros istorijos Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių (1845) poveikis: eilėraščio autorius lietuvių tautos istorinę patirtį taip pat įprasmino kaip laisvės siekį. Eilėraščio kalbantysis prisiima romantinio pranašo, „vaidilos“ kaukę. Jis pasakoja istoriją kaip žodinę tradiciją, kuri perteikia išmintį, duoda gyvenimo pamokymą, o ne skelbia nuo gyvenimo atitrauktą mokslinę tiesą. Taip Baranauskas tęsė LDK istorinį pasakojimą ir teigė esminę Vakarų civilizacijos vertybę, o laisvės idėjai suteikė romantinių akcentų. Ši idėja eilėraštyje nusakoma ne tik pilietinėmis, bet ir religinėmis kategorijomis, kaip dvasinę laisvę atveriantis tiesos pažinimas, Dievo malonės apraiška žmogaus pasaulyje. Eilėraštyje tauta kuriasi iš istorinės patirties (žmogaus ir Dievo veikimo laike) bei vietos – gamtinio kraštovaizdžio gyvybinės energijos. Taip interpretuojama Daukanto Būde perteikta vokiečių filosofo Johano Gotfrydo Herderio (Johann Gottfried Herder, 1744–1803) idėja apie glaudų gamtinio kraštovaizdžio ir tautos charakterio ryšį. Šią idėją Baranauskas vėliau išplėtojo ir Anykščių šilelyje. Eilėraštyje skleidžiasi pakili epochos permainų, „naujo pasaulio“ artėjimo nuojauta, būdinga revoliucingai Romantizmo poezijai.
Anykščių šilelis, ypač pirmoji jo dalis, yra susijusi su aprašomosios poemos tradicija. Tai žanras, skirtas vietovės (Apšvietos klasicizmo literatūroje – dažniausiai parko ar istoriškai reikšmingos vietos) aprašui, per kurį atsiskleidžia bendresnių temų refleksija – dažni žmogaus sukurto pasaulio ir gamtos ryšių, istorinio laiko kaitos apmąstymai. Romantizmo poetai šį žanrą pritaikė natūraliam peizažui vaizduoti. Baranausko poemoje kraštovaizdžio aprašymu keliama svarbi romantinės literatūros tema, būdinga, pavyzdžiui, ir Adomo Mickevičiaus poemai Ponas Tadas. Tai poetinio žodžio, veikiančio kartu su žmogaus vaizduote ir atmintimi, galia susigrąžinti prarastą, sunykusią tikrovę, įveikti pasaulio suirimą. Romantikams poetinis žodis – tai tiesiogiai tikrovę veikiantis, kuriantis žodis; tas, kuris gali „tapti kūnu“. Todėl pirmojoje poemos dalyje subjekto vaizduotės, atminties ir poetinio žodžio galia atkuriamas sunykusio šilelio vaizdas, susigrąžinamas laike pradingęs jo grožis. Vis dėlto baigiamosiose poemos eilutėse išsakomas pesimistinis požiūris į poetinio žodžio (giesmės) galią atsverti pasaulį naikinančią blogio jėgą.
Ši tema – poetinio žodžio galia įveikti pasaulio nykimą – glaudžiai susijusi su kitu Romantizmo epochos žmogui svarbiu klausimu: ką reiškia patirti grožį, kokia tos patirties prasmė žmogaus gyvenime? Poemoje atskleidžiama, kad grožio patirtis yra pasaulio tvarumo pagrindas. Grožis – kūno juslėmis patiriamas pasaulio išgyvenimas, kuris giliai įsispaudžia į sąmonę, jis neatsiejamas ir nuo šventumo, gyvybės paslapties patyrimo. Antrojoje poemos dalyje atskleidžiama, kad grožio patirtis veikia kaip gyvybinės energijos perviršis, kuris sklinda iš gamtos į kultūrą, o paskui sugrįžta atgal į gamtinį kraštovaizdį. Iš gamtos grožio patirties sukuriamos dainos, vėliau pagal jas lietuviai atsodina sunykusį šilelį. Taigi Anykščių šilelyje gamta ir kultūra yra vienas organizmas, saistomas gyvybinės energijos. Baranauskas poemoje sukūrė pirminės darnos tarp žmogaus ir gamtos vaizdą, perteikė romantiniam menui būdingą pasaulio kaip gyvo organizmo sampratą.
Organiškas žmogaus ir natūralios aplinkos santykis poemoje atskleidžiamas kaip svarbi lietuvių kultūros savybė, tautinio charakterio dalis. Žmogus ir jo aplinka čia susieta abipusio palankumo, lygiavertiškumo ryšių. Gamtinis kraštovaizdis Anykščių šilelyje nėra žmogaus gyvenimo fonas ar medžiaga, jis yra to gyvenimo dalininkas, partneris ir kaimynas. Lietuviams miškas yra ir įkūnytas istorijos pasakojimas – primenąs ikikrikščioniškąją epochą, senąjį folklorą (pasaka „Eglė žalčių karalienė“), palaikąs mitinę vaizduotę (miško palyginimas su kvėpuojančiu žvėrimi, upės ir gyvatės sugretinimas, miško įasmeninimas antrojoje poemos dalyje). Lietuvos kraštovaizdžio, ypač „miško mistikos“ (anot Vinco Mykolaičio-Putino) vaizdavimu Baranauskas tęsė Lietuvos Romantizmo literatūros tradiciją (Mickevičiaus Ponas Tadas, Daukanto Būdas), „perdavė“ ją Maironiui.
Baranauskas poemoje atskleidė tokias žmogaus santykio su aplinka nuostatas, kurios vėliau tapo modernių ekologinių judėjimų pagrindais, siekiant atsverti destruktyvius poveikio gamtai padarinius technologizuotoje Vakarų civilizacijoje. „Ekologinė“ Baranausko poemos mintis – tai kritiškas požiūris į instrumentišką, išnaudojantį, vienakryptį vartotojišką santykį su gamta ir jos ištekliais.
Baranausko poema Kelionė Petaburkan išsiskiria istorinio LDK likimo apmąstymais, yra persmelkta pasipriešinimo okupacijai nuotaikų, patriotinio ryžto. Poema plito nuorašais, atskiros jos dalys buvo dainuojamos. Populiaria XIX a. patriotine, revoliucine giesme tapo V poemos dalis „Nu, Lietuva, nu, Dauguva“. Čia išsakomas moralinio lietuvių pasipriešinimo ryžtas: politinei, kultūrinei Rusijos imperijos priespaudai ir agresijai priešinamas dvasinis lietuvių atsparumas, sutvirtinamas Dievo malonės. Tai Lenkijos ir Lietuvos Romantizmui būdinga tautinio mesianizmo nuostata: politinė krašto istorija traktuojama kaip Dievo numatyto žmonijos išganymo plano dalis. Panašiai kaip Mickevičiaus dramos Vėlinės III dalyje konkretūs istoriniai įvykiai ir realijos vaizduojamos religinės pasaulio istorijos (nuopuolio, atpirkimo, Paskutinio teismo) fone. Todėl ir lietuvių tautiškumas glaudžiai susaistomas su Vakarų krikščionybe – katalikybe.
Poleminė poema Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva – tai poetinis dialogas apie lietuvių tautos ateitį moderniojoje epochoje. Jame pabrėžiama universalių dvasinių, su žmogaus vidiniu pasauliu susijusių vertybių (visų pirma meilės) svarba, jos interpretuojamos ir psichologiškai, ir teologiškai. Tai atsvara ideologijų sąlygiškumui, gilėjančiai perskyrai tarp mokslinio ir religinio pasaulėvaizdžio.
Baranauskas yra parašęs religinių giesmių (pirmąsias sukūrė dar studijuodamas Varniuose). Jo atnaujinta Velykų giesmė „Linksma diena mums prašvito“ iki šiol giedama Lietuvos katalikų bažnyčiose kaip Velykų liturgijos dalis. Turėjo muzikinių gabumų, komponavo melodijas savo tekstams (pasaulietiniams ir religiniams), užrašinėjo liaudies dainų melodijas. Baranausko giesmių (visų pirma Anykščių šilelio, Kelionės Petaburkan dalių, „Dainu dainelę“) giedojimo tradicija Anykščiuose moterų buvo perduodama iš kartos į kartą iki šių dienų.
„Dainu dainelę“ (kitu pavadinimu ir kiek patrumpinta) buvo paskelbta pirmajame laikraščio Aušra numeryje 1883 m. – kaip programinis kūrinys, iškart po redaktoriaus Jono Basanavičiaus „Priekalbos“. Kadangi ir pati publikacija laikraštyje pasirodė, ir tekste pakeitimų atsirado be autoriaus žinios, Baranauskas viešai lenkiškoje Peterburgo spaudoje pareiškė nepasitenkinimą. Baranauskas santūriai žiūrėjo į lietuvių tautinį atgimimą, kreipiantį lietuvius atskira linkme nuo daugiakultūrio LDK paveldo, kuris jam buvo savas, nuo konfesinių tautiškumo pagrindų (glaudžios sąsajos tarp lietuvybės ir katalikybės). Dėl to lietuvių tautinio atgimimo kartos žmonių – ir pasauliečių, ir dvasininkų – buvo gana griežtai kritikuojamas, laikomas „nutautėjusiu“. Istorikas Egidijus Aleksandravičius teigia, kad Seinų vyskupo tautinė ir politinė Lietuvos ateities vizija, kitaip nei aušrininkų, buvo susijusi su daugiatautės ir daugiakultūrės LDK modeliu, pagrįstu šimtamete istorija. Tad Baranauskas jaunesniosios tautinio atgimimo veikėjų kartos buvo vertinamas kaip laike įstrigęs konservatorius, tačiau iš laiko perspektyvos jis atrodo artimesnis vėlesniam Vilniaus kraštiečių sambūriui, kuris XX a. I pusėje siekė palaikyti LDK daugiakultūriškumo tradicijas kaip atsvarą moderniems nacionalizmams (Mykolas Riomeris). Baranausko nuostatoms artima kraštiečių pažiūra, kad būtina sukurti ateitį nesunaikinant praeities, kad lygiateisis skirtingų etninių bendrijų sugyvenimas Lietuvoje yra galimas.
Baranausko kūryba, ypač lietuvių tautinės kultūros traktuotė (tautinio charakterio sąsaja su vieta, lietuvių kalbos reikšmė), padarė didelį poveikį Maironiui. Maironis Baranauskui dedikavo pirmąją rankraštinę poemą Lietuva. 1923 m. Kaune, universitete, skaitytoje „Paskaitoje apie vysk. Ant. Baranauską“ apibrėžė pirmtako reikšmę moderniajai lietuvių literatūrai bei kultūrai: „...be jo gal ir mūsų nebūtų buvę.“
Lietuvių literatūros ir kultūros istorijoje Baranauskas dažnai buvo vertinamas kaip „besiblaškantis“ žmogus, didelius gabumus iššvaistęs įvairiose srityse ir nė vieno iš savo darbų galutinai neįgyvendinęs. Iš tiesų Baranauską būtų tinkama vertinti kaip vieną paskutinių „organiškųjų“, moderniose specializacijose neišsitenkančių visuminių talentų, kokių būta Europos klasikinėje kultūroje – kaip Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci), Kristijonas Donelaitis ar Johanas Volfgangas Gėtė (Johann Wolfgang von Goethe).

Brigita Speičytė

Literatūra

Baranauskas

Ar žinote, kad...